Svečias

Fantastinė novelė

Ant palangės krito rudeniniai lašai, o kambaryje, kuriame rymojo Erikas, suskambo ilgai tylėjęs telefonas. Tas garsas nuvilnijo po visą patalpą, kurioje būta daug senų apdulkėjusių daiktų...

Telefonas nurimo. Viduje vėl tylu. Tik už lango, įsismarkavo vėsūs lietaus lašai. Bet ne vien jie trikdė  tylą. Netoliese esančiu šaligatviu nuaidėjo  pavargusio žmogaus žingsniai. Jie palengva artėjo link namo, kuriame gyvena vienišasis Erikas. Paskui garsus papildė netikėtas barbenimas į laukujes duris. Duslus ir kažkoks nedrąsus.

Vyriškis pakilo nuo krėslo. Pabandė išblaškyti niūrią rudeninę nuotaiką, kurią užliūliavo lietus ir pilkšvas dangus, savo blankia šviesa įsiskverbęs pro nedidelį langą. Šeimininkas perėjo kambarį, netrukus atsidūrė tamsokame koridoriuje. Jo gale – durys į kurias kažkas vis dar beldėsi.

- Užeikite, - prabilo Erikas, nekantraudamas pamatyti netikėtą svečią.

Bet durys neatsivėrė, nors ir buvo atrakintos. Tik kažkas šiapus jų pasigirdo.

Balsas buvo netikėtas. Slopus ir neįprastas.

- Nenorėjau pasirodyti nemandagus, todėl ir pabeldžiau.

Šeimininkas labai nustebo. Netikėta viešnia jam atrodė keista, juolab, kad niekur šios nesimatė.

- Kas jūs toks? Kodėl paties niekur nematyti? O jei dar vis neužėjote vidun – kviečiu. Lauke juk lietus...

Neįžiūrimas svetys prakalbo visai apie kitus dalykus, Erikui sukeldamas netikėtą minčių sumaištį.

- Aš – ne žmogus ar jo dvasia. Neprotinga mane būtų lyginti su poltergeistu, ar juolab – ateiviu iš kito pasaulio.

- Tai kas gi? – nekantravo vienišius. – Aš visiškai tavęs nesuprantu.

Svečias nedelsė. Jo balsas ramiai nupleveno uždara erdve.

- Teisingiausia mane būtų vadinti namų dvasia. Tiesa, nesu bildukas, o žaeroja.

- Tai kliedesiai, - šyptelėjo Erikas, visiškai netikėdamas ateivio kalba.

- Deja, tai tikrovė, kurią gali pripažinti arba ne. – aiškino padaras, save pristatęs mįslingu pavadinimu. – Jei nekantrauji, tuoj paaiškinsiu.

Nesulaukęs Eriko žodžių jis tęsė:

- Teks pripažinti, kad nefantazuoju: vakar sudegė mano kūnas – namas. Tavo būstas, pastebėjau, visai tuščias. Aš negaliu gyventi be kūno...

- Tuščias? – šeimininkas akivaizdžiai buvo priblokštas.

- Pastebėjau, kad jame nebuvo įsitaisiusi jokia žaeroja.

Erikas, iki šiol stovėjęs vidur aslos, dabar atsirėmė į sieną. Tarsi į gyvą padarą. Bet netrukus pradėjo apsiprasti prie nekasdienio nutikimo.

- Aš būsiu tylus, - lyg įspėjęs būsto savininko mintis ištarė ateivis, - visiškai tau netrukdysiu.

Sunku buvo patikėti. „Ar iš tiesų“, - suabejojo Erikas, - „esi toks nepavojingas?“

Bet, argumentai, kurie paskatintų priimti nepaprastą gyventoją, buvo kur kas daugiau negu abejonių, netikrumo jausmo ar net priešiškumo. Erikas visada jautėsi vienas. Netgi visiškai apleistas...

- Aš sutinku.

Ir pokalbis tuo baigėsi..

Neprabėgo nė kelios dienos, kai paslaptingoji žaeroja įrodė savo buvimą. Erikas antrą valandą nakties išvydo švytintį moters pavidalą. Tai buvo žavi ir grakšti ilgaplaukė būtybė, numetusi nuo rašomojo stalo dar senelės laikų kristalinę vazą. Vien pabirusios šukės bylojo realybę. Namo šeimininkui visiškai pasidarė aišku, kad yra tikrai nebe vienas. Naktyje apsireiškė namo siela.