Fantastinis apsakymas
- Užsidėkite brasletus1, - sausai ištarė Vokslis, - Prezidentas jau jūsų laukia.
Aš džiaugiausi, kad mano troškimas pagaliau virsta tikrovė. To momento laukiau netgi trejetą metų. Naujų Standartą atitinkančių ritualinių antrankių niekada nebuvo galima įsigyti kada tik panorėjus. Šis daiktas kainavo neįtikėtinus pinigus o paprastas mirtingasis su Prezidentu galėjo susitikti ne bet kada, dažniausiai tik vieną kartą savo gyvenime. Be brasletų šito iš viso nebuvo galima padaryti.
- Ar šie brasletai tikrai yra tinkami? – dar nebuvau tikras ar viskas yra gerai, nes netikėtumai gyvenime pas mus tykojo vos ne kiekviename žingsnyje. – Ar jie atitinka Audiencijos standartus?
- Negaliu tiksliai visko pasakyti, - paaiškino vyriausias priimamojo kabineto šulas. Jis po trumputės pauzės tyliai numykė:
- Kvuortemasas dar nepateikė viešų Standarto papildinių. Dėl esminių pakeitimų kreipkis į raštininką , atsakingą už Visus įstatymus. Jis jums turėtų pagelbėti.
Aš išsiėmiau iš dėžutės naujutėlaičius pasidabruotus, kruopščiai nublizgintus ritualinius antrankius, papuoštus brangiais akmenimis, ištiesiau rankas į priekį ir valdininkui matant užsegiau kabliukus. Dabar mano rankos nebebuvo laisvos. Buvau atsidavęs Didžiosios Laisvės malonei.
- Jūs žinote visus reikalavimus? – Vokslis norėjo dar kartą įsitikinti ar aš esu viskam pasiruošęs, ar nesu pavojingas Prezidentui.
- Žinau. Brasletai – ne paprasti antrankiai. Jie yra neatsiejama vizito, su jo ekscelencija Pranciškumi Abentairu, dalis.
- Ką galite pridurti? – valdininkas tarytum tempė gumą lyg nenorėdamas, kad įžengčiau į Prezidento priimamąjį.
Aš viskam buvau pasiruošęs. Netylėjau:
- Apie brasletų reikšmę puikiai išmanau. Apie tai rašoma Pirmojoje Standartų knygoje.
Po trumpokos pauzės, žiūrėdamas tiesiai į rūstoką valdininko veidą, pridūriau:
- Brasletai – tai rimtas simbolis kiekvienam, besirengiančiam susitikti su aukščiausia valstybės galva. Tai ne paprastos apyrankės, kurias gali dėvėti kiekviena moteris arba vyras. Tai ir ne antrankiai, kuriais surakinami Didžiąjai demokratijai netinkami asmenys, patekę policijos nemalonėn. Brasletai simbolizuoja nuolankumą, visišką toleranciją, lojalumą ir meilę valdovui ir valstybei, o taip pat...
Jam dėsčiau ilgai. Valdininkas atidžiai klausėsi, nors man rodėsi, kad tokių dalykų jisai klausosi nebe pirmą ir, be abejo, ne paskutinį sykį.
- Ritualiniais antrankiais mes parodome visišką atsidavimą sistemai, kurią sukūrė istoriniai Laisvosios ir nenuginčijamai geros santvarkos kūrėjai. Galų gale – brasletai yra atvirumas Septyniolikos Sąjungai.
Kai pasakiau tai, kas buvo užrašyta Knygoje, pridūriau:
- Mano manymu brasletai...
Nebaigiau visko dėstyti, kai į valdininko kabinetą užėjo kažkoks nematytas pilkai apsirengęs klerkas, rankose laikantis krūvą nematytų dokumentų. Žmogysta vos pasirodęs kreipėsi į Vokslį:
- Pone, atnešiau jums naujausius Tarybos pakeitimus.
Valdininkas, tarsi pamiršęs, kad esu čia, sučiulbo:
- Ar tai tie patys Įstatymų pakeitimai apie unusuotuosius2?
- Žinoma, pone. Taip pat turiu Standarto apie brasletus Naujuosius pakeitimus.
- Dar vienas? – aš netgi pastebėjau, kad šis žilstelėjęs ponas pasijuto truputį nepatenkintas šia žinia, tačiau buvo aišku, kad balsu savo nepatogumus niekam nepasakė. Tik sušnypštė:
- Dokumentus turiu pasirašyti ar juos tiktai įvertinti ir pateikti Prezidentui?
Įėjęs klerkas noriai paaiškino, kai tuo metu aš likau stovėti atsirėmęs į sieną:
- Ir įvertinti, ir pasirašyti. Tai labai kokybiški pakeitimai.
Vokslis rimtu veidu pasižiūrėjo į mane:
- Turėsite šiek tiek palaukti. Perskaitysiu pakeitimus ir juos įvertinsiu. Ko gero, turėsite ateiti tik rytoj.
Nebuvau ramus. Susitikimo su Prezidentu laukiau net tris metus, o dabar še tau, kad nori. Nuliūdau, bet netylėjau:
- Gaila. Aš taip ilgai ruošiausi...
Vokslis mėgino mane nuraminti:
- Susitikimas su prezidentu kol kas nėra anuliuojamas. Laukite žinutės rytoj rytą. Tikiuosi, kad susitiksime devintą ryto. O dabar padėsiu atsisegti brasletus.
Aš oficialiai ir nuolankiai sutikau su pono mintimis, mandagiai atsisveikinęs uždariau kabineto duris...
Diena nebuvo lengva. Grįžau į darbą. O ten visi tik kalba apie Unusuotųjų Įstatymą. Aš menkai jį išmaniau, todėl bendradarbio Hikso ne juokais pasiteiravau:
- Koks čia šurmulys?
Mano partneris šyptelėjęs paaiškino:
- Ruošiamasi priimti Įstatymo pakeitimus.
- O kuo čia dėti unusuotieji?
- Sukeistiniems nebus leidžiama susitikti su Prezidentu, o taip pat Tarybos nariais, Bankų tarnautojais, Vyriausiąja Kareivija ir Dvasingąja Kavalerija.
Šitoks paaiškinimas man nebuvo aiškus. Bendradarbiui pasakiau:
- Žinai, pats visiškai nesidomiu politika, todėl dabar pasijutau tarsi iškritęs iš mėnulio. Gal gali paaiškinti ką nuo šiol veiks neįtelpantys į Standartus?
Partneris kreivai nusišypsojo:
- Yra Alternatyvų įstatymas. Daugelis unusuotųjų jį puikiai išmano, tad gali juo vadovaudamiesi neblogai gyventi. Jiems puiki vieta Valan - mose.
- Gal kur nors galima rasti šitą Įstatymų knygą? Šiaip ar taip, bet labai noriu pasiskaityti, kad nekiltų jokių klausimų.
Bendradarbis ironiškai sušnypštė:
- Keistokas tu šiandien, netgi labai sukeistinas. Primeni man vieną unusuotą bičą, kuris praėjusią vasarą gatvėje rėkė: „Kodėl neparduodate devinto dydžio morkų? Kodėl be licenzijos nebegalima pasiskolinti skaityti knygų? Kodėl visas naujas mintis reikia pirkti prieš tai registruojantis ir neturiu galimybės laisvai užsiimti tapyba ..?“ Vargšas, jis visiškai netilpo į nustatytus rėmus, nes nekentė dokumentų, o dar labiau - mokesčių. Jis norėjo būti kitoks ir visiškai ignoravo Standartus. Tokiems kaip jisai tikrai ne vieta laisvoje, tolerantiškoje ir lojalioje visuomenėje...
Aš priešgyniavau. Man visiškai nepatiko tokia bendradarbio pozicija, todėl kaip reikiant jam atkirtau:
- Aš ne unusuotasis. Manęs niekas nesukeistino. Aš neturiu jokių priešpastatymų Sistemai, juk visiškai pritariu įstatymams, lojaliai dirbu Sąjungai ir valstybei. Esu didelis patriotas, dalyvauju visose šventėse ir giedu himnus.
Mano partneris irgi netylėjo:
- Daugelis kitų taipogi sėkmingai dirba Sąjungai ir valstybei, puikiai sudalyvauja šventėse, gieda visus privalomus himnus. Tačiau labai keista, kad tu nežinai, kuo sukeistintieji skiriasi nuo visų kitų sveikos visuomenės narių.
Mėginau laužyti liežuvį jam kažką aiškindamas, tačiau mane nutildė beprasiveriančios kabineto durys. Į patalpą įslinko mūsų viršininkas. Jį dabar išvysti mažiausiai troškau.
- Labas, - linktelėjo jisai.
- Labas pone Arediejau, - pagarbiai pasisveikinau.
- Man įdomu kodėl Jūs šiandiena pavėlavote į darbą?
Tokio klausimo mažiausiai tikėjausi. O juk buvau tikras, kad pavaduotojas Ruidas bus viską sutvarkęs. Dabar buvau priverstas aiškinti apie brasletus, apie vizitą į prezidentūrą, apie netikėtus pasikeitimus...
Viršininkas šiek tiek susidomėjo, bet galop vis vien leptelėjo:
- Nepaisant rimtų tavo žingsnių, išbrauksime jūsų dvi pirmąsias darbo valandas – juk buvo pravaikšta. Po pusvalandžio užeik pasirašyti.
Negalėjau nesutikti, todėl nusiminęs, kad viskas taip prastai susiklostė, tyliai numykiau:
- Gerai, pone, ateisiu pasirašyti.
Darbas po viso to sekėsi nekaip. Dokumentuose, kuriuos tvarkiau savo kabinete, radau savo ir kitų klaidų. Be to, jaučiausi tarsi gyvenąs ne visiškai pagal standartus: mano mintys ne standartinės, mano poelgiai taipogi ne visai sisteminiai. Buvau tiesiog išsunktas. Negebėjau tąkart įsigilinti. Bet rytdienos laukiau su viltimi. Norėjau susitikti su Prezidentu ir jam šį bei tą pasakyti, juolab, kad per rinkimus balsavau būtent už jį...
Namo grįžau vėlai. Buvau visiškai pavargęs. Bute manęs laukė žmona Seira. Ji žiūrėjo privalomą reklamą, kurią rodė per seną holovizorių. Šįkart pristatė naują kosmetikos komplektą. Supratau, kad Seira rytoj eislios prekės nusipirkti.
- Kaip tau sekėsi? – pasiteiravo žmona.
- Nekaip, - neslėpiau savo nuotaikos ir nuovargio, gi nebuvo jokio reikalo. – Prastai sekėsi darbe. Bosas kažkodėl manimi nepatenkintas.
- Gal įvėlei klaidų? – Seira susidomėjo.
- Buvo ir to, - atsakiau. – Beje, šiandien rytą buvau nuėjęs į Prezidentūrą.
- Susitikai su prezidentu? – žmoną mano žinia pribloškė: jos akyse nesunkai galėjai nuskaityti begalinę nuostabą.
- Deja, ne. – pasakiau, - Visiškai nepasisekė. Manęs šiandien neįleido dėl vienos menkos smulkmenos.
- Kokios? – ji tempė iš manęs visus įmanomus atsakymus.
- Priimamojo šulas Vokslis buvo pernelyg užsiėmęs. Būčiau susitikęs su prezidentu, jei ne vienas klerkas, kuris ponui pakišo kažkokių dokumentų pakeitimus, kuriuos šis turėjo perskaityti, įvertinti ir pasirašyti... Su manimi terliotis nebeturėjo laiko. Būčiau užėjęs kelias minutes anksčiau – būtų praleidę...
Paskui, žiūrėdamas į traškučių reklamą, pridūriau:
- Bet man leido ateiti rytoj. Devintą.
Žmona apsidžiaugė. Ji netgi nuramino:
- Taigi ne viskas prarasta. Tikiuosi, kad tavo brasletai tinkami.
- Manau, kad atitinka prakeitus standartus, juk pirkau licencijuotoje valstybinėje parduotuvėje, esančioje priešais Prezidentūrą, Dukarto gatvėje...
- Tepadeda tau visos gerosios jėgos. Beje, - pabaigai pridūrė, - virtuvėje termose palikau pietus. Pavalgyk.
- Žinoma, - pritariau, o paskui pasakiau, kad Prezidentui turiu keletą rimtų klausimų, kurie kamuoja mane tris metus.
- Ką žadi paklausti?
- Kodėl yra unusuotieji ir kas laukia tų, kurie nežada laikytis standartų. Beje, ar šiandien nupirkai licenziją skaityti Šventą Raštą ir leidimą žiūrėti senus dvidešimto amžiaus filmus?
- Nepakako kredonų. „AHTA“3 vėl pakėlė kainas. Be to, viską surijo reklama. Liūdna...
- Ach, vėl ta „AHTA“. Nebeįmanoma visiškai nieko nemokamai nei paskaityti, nei pažiūrėti. Girdėjau, kad ir klasikinę muziką greitai apmokestins...
- Ir aš girdėjau, - pritarė man žmona.
Miegoti nuėjau vėlokai. Už paskutinius kredonus pasižiūrėjau seną filmą „Mes“, sukurtą pagal labai gerą Zamiatino romaną. Pasinaudojau proga jį pasižiūrėti, nes girdėjau, kad šią meninę juostą žada greitai uždrausti, nes kenkia pilietiškai visuomenei. Prieš miegą nuėjau pažiūrėti į sūnaus Andriejaus kambarį. Vaikas miegojo, nors patalpoje švietė neišjungtas holovizorius. Per jį rodė privalomą žaislų reklamą. Holovizorių išjungiau – nusprendžiau pataupyti elektrą.
Rytas, kurio sulaukiau, pasitaikė niūrus. Už lango žliaugė lietus, oras buvo sunkus, slegiantis. Prabudęs skubiai pasiėmiau dėžutę su brasletais, pažiūrėjau rytines žinias su reklama, skubiai sukirtau sumuštinius ir išgėriau kavą su privalomais „E“. Atsisveikindamas su žmona pridūriau:
- Vakarop lauksiu tavęs. Tikiuosi šiandien sugrįžti šiek tiek anksčiau.
Ji apsidžiaugė ir mane pabučiavo.
- Iki, mielas Erni.
Priešais prezidentūrą mane pasitiko Juodieji, ginkluoti sidabriniais elektrolaidžiais. Žmogystos sulaikė:
- Kas jūs toks ir ko jums čia reikia?
- Aš Ernis Meilantas. Atėjau audiencijai su Prezidentu. Brasletus turiu. Mane pakvietė priimamojo pareigūnas Heras Vokslis. Vizito pradžia – devynios nulis nulis.
Išgirdę mano paaiškinimą apsauginiai plačiai atlapojo pastato duris ir nukreipė į priimamąjį.
Vokslis man įėjus į kabinetą sėdėjo užu stalo ir vartė kažkokius oficialius laiškus.
- Atsiprašau, galiu užeiti sutrukdyti?
Valdininkas pakėlė akis nuo popierių ir sučiulbo:
- A, čia jūs, pone, Erni Meilantai? Labas rytas.
- Sveikas pone, - pasisveikinau ir tučtuojau ėjau prie reikalo, - Ar šiandien galėsiu susitikti su prezidentu?
- Parodykite savo brasletus.
Atidariau dėžutę, ištraukiau ritualines apyrankes ir jas padėjau ant stalo. Vokslis kreivai nusišypsojo:
- Bet jie nuo vakarykščios dienos jau nebegalioja. Nėra integracinės schemos. O ji dabar jau privaloma.
Jo žinia man buvo netikėta:
- Kaip tai? Juk šiuos brasletus pirkau valstybinėje parduotuvėje.
- Pasenęs modelis, gerokai pasenęs, - dirbtinokai apgailestavo šulas.
- Tai ką man daryti, pone? – aš visiškai nuliūdau, - Argi šie brasletai už kuriuos sumokėjau keturių mėnesių uždarbį dabar tinkami tik vaikams pasižaisti?
- Mielas pone, vakar viskas pasikeitė, bet, kadangi gyvename tolerantiškoje visuomenėje, padarysiu Jums esminę išimtį. Už papildomą mokestį duosiu jums mikroschemą.
- Kiek reikia kredonų?
- Tik tūkstančio.
- Jūs išprotėjote. Už tiek aš ir mano šeima gali nuvykti į Japoniją ir smagiai praleisti atostogas.
- Jei trūksta pinigų, galite kreiptis į „Unitet“ banką. Jis visada pasiruošęs suteikti paskolą. Pakanka užstatyti nekilnojamą turtą, kurį, manau, turite.
- Turiu, - numykiau viduje baisiai susierzinęs.
- Tad kokios problemos, pone Jerni?
- Ernis mano vardas. - pataisiau jį. – O dėl pinigų bėda tik ta, kad mano butas jau užstatytas „Urokso“ bankui, kuris neseniai bankrutavo. Prieš tai buvau išsimokėtinai pirkęs „Hokso“ firmos knygų seriją ir „Halo“ šaldytuvą.
- A, taip... tikrai ne kas...
Tuo metu į priimamąjį įėjo du kostiumuoti vyrai iš „Unitet“ banko. Mačiau, kad tie niurūs tipai neturėjo jokių brasletų, tačiau sėkmingai pravėrė prezidento kabineto duris ir greitai dingo už jų. Mane ši naujiena tiesiog pribloškė, tačiau ponui Voksliui šia tema nieko nepasakiau. Tik nukreipiau mintis kita linkme:
- Ką galite patarti, pone?
- Jūsų problema opi. Jei norite ją greitai išspręsti, turite prezidentūros kasoje sumokėti „paslaugų“ mokestį.
- Ar tai ilgai užtruks? – pasidomėjau.
- Tik kelias minutes. Nurodysite savo asmeninės sąskaitos ir ID numerį. Sumokėsite numatyto dydžio mokestį, o tuomet vėl užeisite į mano kabinetą. Užeiti reiks po mėnesio.
- Po mėnesio? – aš buvau tiesiog priblokštas tokių Vokslio žodžių, bet vėlgi vardan tolerancijos patylėjau. Tik pridūriau. - Kuri bus data?
Priimamojo šulas pavartė virtualų kalendorių ir šiek tiek parymojęs tarė:
- Liepos devintoji tiks?
- Žinoma, tiks, - palinksėjau galva ir įdėjau savo brasletus į dėžutę. – Jau galiu eiti?
Ponas davė suprasti, kad esu laisvas.
Buvau liūdnas. Neprisimenu, kas buvo vėliau, tačiau galiu pasakyti, kad visa diena nuėjo velniop. Darbe taipogi turėjau nemalonumų. Tik namie žmona mėgino mane nuraminti. Tuo galėjau pasidžiaugti.
Mėnuo slinko ypatingai lėtai, tačiau kupinas įvykių. Šį mėnesį pradėjo veikti Unusuotųjų įstatymas, AHTA taipogi nesnaudė. Prieš kelias dienas uždraudė nemokamus pasivaikščiojimus centrine Uholto gatve ir parke, aiškindama apie šią gatvę projektavusiųjų autorines teises. Dabar ten reikia susimokėti pasivaikščiojimų mokestį. Taryba svarsto ar nevertėtų apmokestinti butų ir namų langus pro kuriuos žmonės žvalgosi į gamtą. Sako, tai valstybei ir Septyniolikos Sąjungai atneštų daugiau papildomų finansinių įplaukų į biudžetus. Mane tokios naujienos nedžiugino, kita vertus diena po dienos dariausi panašus į unusuotuosius, kuriuos valdžia visaip stengėsi išguiti iš visų pakampių ir geranoriškai šiuos, kaip teigia Juodųjų informatoriai, nukreipti į nepavojingąją zoną. Tolerantiški piliečiai per televiziją atvirai pritarė šiam projektui. Aš taipogi oficialiai pritariau ir dargi prabalsavau „UŽ“ internetinėje sistemoje „Viskas demokratiškam pasauliui“ (VDP).
Galėjau pasidžiaugti, kad dar niekas nesikiša į mano mintis ir negali jų apmokestinti. Tokiomis mintimis slapčiomis pasidalinau su vienu jaunystės bičiuliu, tikėdamasis jo užtarimo. Benas Arsinalis kavinėje man pasakė:
- Kur tavo galva? Juk tu pasakei visiškai naują mintį. Tučtuojau skubėk už ją susimokėti. Mokesčių automatas yra už kampo.
- Žinau. Visko iš karto negaliu gi padaryti, nes kalbuosi su tavimi.
Supratau, kad su tuo tipu atvirai nebegaliu šnekėtis. Jis tikras tolerantas, valdžios palaižūnas. Todėl baigęs gerti kavą nukurnėjau laukan ir demonstratyviai sugrūdau kredonų kortelę į mokesčių automato nasrus...
Kaskart visada savęs klausiu ką galiu daryti, o ko – ne. Todėl laisvalaikiu pradėjau studijuoti įstatymus. Labiausiai painus man pasirodė esąs Unusuotųjų įstatymas. Jei su „Standartais“ šiaip ne taip visgi susitvarkiau, tai su šiuo dokumentu man sekėsi kur kas prasčiau. Galiu teigti, kad šis politikos šedevras greitai gali tikti ir man, nes kuo toliau, tuo labiau mano mintys darėsi keistokos visų aplinkinių, netgi mano žmonos ir bendradarbių atžvilgiu. Jau girdėjau teiginių, kad aš unusėju, kad savavališkai vengiu „Naujų minčių“ mokesčių, kad nenoriu žiūrėti reklamų ir vengiu vaikščioti į KNK tinklo parduotuves, kur parduodamos tik korporacijų reklamuojamas prekės, paženklintos grifu „Pirk, pirk, pirk“. Vieną kartą aš netgi pyktelėjau ant savo žmonos:
- Ką aš turiu daryti? Šioje sistemoje nebegaliu nieko atvirai pasakyti, jau nekalbant apie paprasčiausio nepasitenkinimo išreiškimą.
- Bet tvarka yra tvarka, - priminė man Seira. – Geriau su jais nesipykti, nes visi tave išvadins unusuotu ligoniu, kaip tas tavo bendradarbis iš trečio kabineto, kuris vakar tau atrėžė grubius sakinius.
Visgi ji buvo teisi. Aš turėjau slėptis. Jau geriau tylėti, laikyti liežuvį už dantų, atsargiau elgtis gatvėje ir įstaigose. Verčiau perlenktai liaupsinti demokratiją ir toleranciją, nelaidant kandžių replikų bei kritikos. Norėdamas pasitaisyti, kitą dieną išėjau giedoti himnų.
Himnai man, tiesą sakant, netgi labai patiko. Juose jaučiau paslėptą jėgą. Antra – juos giedoti ir klausytis buvo galima nemokamai. Laisvai buvo galima ringuoti liaupses apie valdžią ir tvarką. Šia tema atvirauti galėjau iki soties neišleidęs nė vieno kredono. Bet, nepaisant visų tų mano asmenybės pokyčių ir nutikimų per ilgą kančių mėnesį, aš kantriai laukiau susitikimo su prezidentu. Išleidęs paskutinius savo varganus pinigus, įsigijau integruotą schemą, kurią sumontavo „Enginering company“ specialistas. Likus parai iki svarbaus įvykio, žmonai pasakiau kokios mintys man neduoda ramybės:
- Mieloji, aš džiaugiuosi, kad dar turime kur ir iš ko gyventi.
Man ji nusišypsojo:
- Žinoma. Niekur nėra geresnės sąjungos už Septynioliką... Mes galime laisvai kvėpuoti ir keliauti, nes savyje nesinešiojame netolerancijos, mes gerbiame kitus asmenis ir valdžią, neišreiškiame pykčio ir nepasitenkinimo jos adresu. Galų gale kiek įmanoma sąžiningiau sumokame mokesčius...
- Aš ne vien tik apie tai. Vakar užsirašiau į „Lojaliųjų sąjungą“. Tam, kad nekiltų jokių įtarimų, kad esu kažkoks unusuotas. Pamatysi, aš pasikeisiu, jei tau atrodo, kad aš keistėju.
Žmona susidomėjo:
- O ką jie ten veikia? Juk pats savo širdies nepakeisi. Išliksi toks, koks anksčiau buvai. „Lojaliųjų sąjunga“ tau bus tik kaukė.
Ir ji buvo teisi. Aš jau dabar buvau nebe tas. Mano mąstymas ne toks kaip prieš mėnesį. Ir žinojau, kad viskas gali baigtis liūdnai. Mano nenaudai, juolab, kad kai kurios mano mintys jau buvo nelegalios. Ne visos jos buvo apmokėtos. Tačiau aš kaip beišmanydamas gyniausi:
- „Lojalieji“ nagrinėja įstatymus, bando suprasti juos, rasti visus paaiškinimus į nesuprantamus dalykus. Ten renkasi visi aktyvūs mieto patriotai, lojalūs šalies piliečiai, tolerancijos gynėjai.
- Nesek man pasakų, - tarė žmona, nepatikliai apžiūrinėdama mane. Per Vakaro žinias žiūrėjau ir mačiau kaip tie lojalūs piliečiai surengė mitingą prie ministerijos, atvirai reikšdami netoleranciją valdžiai ir likusiems pareigūnams. Pranešėjas informavo, kad čia yra rimta unusuotųjų klaida, kuri bus likviduota kitą dieną.
- Kas bus kitą dieną?
Su Seira bendrauti buvo vis sunkiau. Ji akivaizdžiai krypo valdžios pusėn, o aš neslėpiau ginantis unusuotos liaudies pozicijas. Tuos nelaiminguosius netgi pateisinau, aiškindamas, kad jie turi teisę galvoti ir sakyti kitaip mūsų laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje.
- Tu nori pasakyti, kad nusikaltėliai, žudikai, prievartautojai, visokie sąvadautojai, rasistai ir įvairaus plauko fanatikai gali sau laisvai reikšti įvairiausias erezijas ir visokiausiais būdais kenkti pavieniams arba visiems visuomenės nariams?
Supratau, kad žmonos pozicija yra tvirta kaip plienas, tačiau ir pats išsakiau savo požiūrį:
- Aš visiškai neteisinu tų nusikaltėlių, kuriuos čia paminėjai. Aš visada turėjau ir turėsiu omenyje tuos žmones, kurie nori laisvai ir nevaržomai dalintis savo mintimis su kitais, galėtų išreikšti savo požiūrį vienokiu ar kitokiu klausimu, nemokamai naudotis kultūriniu, dvasiniu ir kitokiu paveldu. Aš už laisvas, nemokamas mintis ir netgi kūrybą. Beje, yra ir kitų dalykų, kurie mane jaudina...
- Betgi mūsų pasaulyje galima laisvai viską daryti, tik reikia susimokėti. – atkirto ši.
- Žinau ką reiškia tie „susimokėti“. Dabar net nusimaudyti ežere nebegalima laisvai. Visur vien mokesčių rinkėjai arba juos pakeičiantys automatai...
Kadangi buvau labai pavargęs Seirai pasiūliau drauge pažiūrėti neįpareigojantį filmą vien tam, kad sumažinčiau augančią įtampą. Šiek tiek kredonų dar tebeturėjau.
- Ką siūlai?
- „Kelią į laisvę“, na, tą seną filmą apie senovės laikų vergus, kurie pasirinko kovą.
Maniau, kad Seirą sudomins ryški filmo meilės linija. Bet žmona nesutiko. Ji mieliau pasirinko privalomą reklamą – prekių apžvalgą.
Kitas rytas išaušo netikėtai. Bute įsiplieskė tikras gaisras. Užsidegė šaldytuvas. Žmona akivaizdžiai supanikavo. Gerai, kad laiku iškviečiau ugniagesius. Šie atliko darbą nepriekaištingai. Baigę pasakė kainą, kai tirštus dūmus ir suodžius pagalbininkai pašalino specialiu aparatu:
- Du šimtai.
- Kada galutinis atsiskaitymo terminas?
- Po pusę mėnesio. – atsakė gaisrininkas.
Netikėtas gaisras truputį sutrikdė visus šiandienos planus, todėl likau be pusryčių. Skubiai persirengęs puošnius drabužius ir pasičiupęs brasletus nukurnėjau į lifto kabiną. Ten susitikau kaimyną Orsendą, kuris dirba kvartalo policijoje. Tai buvo tamsaus gymio ir choleriško būdo žmogus. Tą rytą jisai pasitaikė pakilios nuotaikos. Besileidžiant liftu žemyn Orsendas pasisveikino ir pradėjo pasakoti apie man jau pabodusius unusuotuosius, apie operaciją „Saugus miestas – mūsų tvirtovė“. Pareigūnas spėjo papasakoti apie vakar „susemtus“ agresyvius rokerius, kurie pasirodžiusius policininkus išvadino gaidžiais ir pydarais ir aktyviai jiems priešinosi. To pakako, kad nusikaltėliai būtų suimti ir išvežti į unusuotųjų zoną Dylamo saloje. Jie ten su įvairaus plauko anarchistais ir menininkais – nelegalais, imigrantais dvasiniais fundamentalistais, kurie ilgisi dvidešimto amžiaus nepatogumų, buvo apgyvendinti saugumo kontroliuojamame miestelyje. Baigęs pasakoti šią istoriją, policininkas kaip tikras patriotas pridūrė:
- Netolerancijai – ne!
Aš taipogi jam porinau:
- Lojalumui – taip...
Į Prezidentūrą suspėjau laiku, Tačiau Vokslio priimamajame neradau. Vietoj jo mane aptarnavo kažkoks kresno sudėjimo Robertas Mengelis. Jis kreivai apžiūrinėjo mano brasletus, tačiau kiek patylėjęs pasakė:
- Pone, jūs galite susitikti su mūsų visų garbinguoju prezidentu Pranciškumi Abentairu. Tiesa, turėsite šiek tiek palaukti, kol įvyks jo susitikimas su Kareivijos atstovais. Jie pas prezidentą.
Aš nekantravau. Man buvo smalsu kaipgi iš tiesų atrodo prezidentas. Jį tik kelis kartus mačiau per holovizorių, sakantį šventinę kalbą Nepriklausomybės dienos ir Tolerancijos Šventės proga. Pamenu, tos iškilmingos kalbos buvo šiek tiek pompastiškos, tačiau šioms šventėms puikiai tiko. Dar vieną kartą Prezidentas kalbėjo per Kalėdas. Jis aiškino apie tolerancijos ir nuolankumo viens kitam ryšį su archajiškais tikėjimais. Abentairas nedviprasmiškai dabartinę santvarką susiejo su Dievo karalyste, kur gyvuoja santarvė ir pakantumas, nuolankumas. Tačiau tik dabar supratau ko tą kart gerbiamas prezidentas nepasakė. Septyniolikos Sąjunga ir Dievo karalystė iš esmės nėra suderinami dalykai. Sąjungoje visi iš vien yra pajungti garbinti ne Dievą, bet pinigus ir abstrakčias sąvokas. Čia viskas iš esmės yra perkama, o ne įgyjama. Net oras. Už jį kiekvieną mėnesį reikia sumokėti simbolinį penkiolikos kredonų mokestį...
Po dešimties minučių man belaukiant Prezidento kabineto durys atsilapojo. Mano nuostabai Kareiviuos atstovai, kurių čia buvo trys, ant rankų neturėjo jokių brasletų. Iš kabineto jie išėjo kažkokie apduję. Ir tai man atrodė labai keista.
- Dabar jūsų eilė, pone, - paragino mane priimamojo šulas, - Eikite, nelaukite, sustoti negalite.
Aš ir pats puikiai suvokiau koks svarbus dabar momentas. Pagaliau susitiksiu su prezidentu. Man nebuvo svarbu kiek laiko pas jo užtruksiu. Dėl savo darbo visiškai nepergyvenau. Viskas, kas laukia už Prezidentūros sienų, man neatrodė labai svarbu.
Ąžuolinės durys atsivėrė automatiškai. Už jų atsivėrė nedidelio, tačiau erdvaus koridoriaus vaizdas. Patalpa buvo belangė, sienų puošyba archajiška, gal netgi devynioliktojo amžiaus. Nepaisant to, kad šviesos čia buvo nedaug, šviesios spalvos sudarė įspūdį, kad patalpa gausiai apšviesta. Geriau įsižiūrėjus lubose pastebėjau nedidelius stoglangius. Pro juos švietė saulė. Be to, palubėje kabojo keli kristaliniai šviestuvai, kurių silpna šviesa pasiekė marmurines siaura kilimo juosta dengtas grindis.
Nelaukiau. Išgirdęs pakartotinį raginimą judėti, nužirkliavau pirmyn prie kitų priešakyje esančių durų. Man einant užnugaryje trinktelėjo masyviosios durys. Aš trumpam stabtelėjau, ketinau žvilgterti kas yra užnugaryje, tačiau netrukus išgirstas balsas atbaidė nuo kilusių norų:
- Pone Erni Meilantai, numeris AK760904333, gyvenantis Breislaute, Urnų g. aštuoniolika, bute A septyni devyni C.
- Taip, - pritariau šiai išpoškintai nepažįstamu balsu informacijai.
- Eikite tolyn, į priekį. Atsivėrus durims pasuksite į kairę. Prie geltonosios sienos atsiklaupkite, ištieskite rankas į priekį, brasletų integracinę schemą prilieskite prie žaliu apvadu puošto kvadrato ir žiūrėkite tiesiai į sieną, be reikalo nesižvalgykite.
- Gerai. Vykdysiu Jūsų, pone, komandą.
Taip ir padariau. Nelaukdamas naujų raginimų nukaukšėjau prie antrų masyvių durų ant kurių švietė ryškios raidės: Respublikos Prezidentas Pranciškus Abentairas. Šios durys taip pat atsidarė pačios. Už jų iš karto pastebėjau vidutiniško dydžio prabangiais odiniais ir iš brangios medienos pagamintais baldais apstatytą steriliai švaria patalpą. Sienos šioje nedidelėje salėje buvo visos skirtingų spalvų tarsi kokiame vaikiškame kambaryje. Kairėje iš tiesų pastebėjau geltonai nudažytą zoną. Priešakyje, pamačiau, siena visa rausva. Dešinėje visas plotas švietė gana ramia melsva spalva. Marmurinės grindys ir lubos padalintos į keturis sektorius, atskirtais baltomis linijomis. Visas reginys man atrodė labai fantasmagoriškas, nes spalvų ir linijų reikšmės visiškai nesupratau. Tačiau dėl to negalvojau kvaršinti sau galvos. Nedrąsiai žengiau tikslo link.
Netrukus atlikau, kaip ir buvau anksčiau paragintas: ištiesiau rankas prie geltonosios sienos, priliečiau brasletų mikroschemą prie nedidelio žalio kvadrato ir laukiau kitų nurodymų. Rankų nuo sienų nebegalėjau atitraukti – brasletus traukė nematomas galingas elektromagnetas. Dabar buvau visiškai atidavęs save prezidento globon.
Vis dėlto naujų specialiųjų nurodymų nebuvo. Patalpoje įsivyravo tiesiog spengianti tyla. Ją tarsi sustiprino iš nežinia kur atslinkusi vėsa ir nežymiai pulsuojantis dirbtinis apšvietimas. Nekantraudamas aš balsiai paklausiau:
- Pone prezidente, kur jūs? Aš labai laukiu jūsų.
Tą minutę priešakinė siena sušvito ir pasidarė permatoma. Užu skaidraus sluoksnio pastebėjau kitą patalpą, kuri buvo pritemdyta. Tik tolimiausioje jos dalyje pulsavo blausios lempos, apšvietusios mįslingą juodą kubą, pastatytą ant grindų.
- Klausau jūsų, pilieti Erni. Aš čia. Ko Jūs pageidausite?
Prezidento balsas buvo sausas ir negyvas, tarsi mechaninis. Tačiau, pagalvojau, tokį efektą galėjo sukelti paprasčiausia akustinė sistema: mikrofonai ir paslėptos garso kolonėlės.
- Kadangi jūs pagaliau atėjote, siūlau susipažinti.
- Gerai, - linktelėjau neregimam pašnekovui.
- Aš dvyliktasis respublikos prezidentas Pranciškus Abentairas, vadovaujantis demokratiškai, tolerantiškai ir lojalumu pasižyminčiai visuomenei.
- Taip, teisingai, prezidente. Ir aš už jus balsavau. Džiaugiuosi, kad nugalėjote ultra nacionalistą Kvairą Darviną, kuris simpatizavo visokiems neleglams menininkams.
- Man tai buvo nelengva kova. – patikslino Abentairas, - Rinkimus laimėjau vos kelių procentų persvara. Bet tie keli procentai išgelbėjo šalį ir visą Sąjungą nuo rimto nuosmūkio.
Po pauzės neregimasis prezidentas tęsė:
- O dabar, mielas pone, prie reikalo. Kas jus domina ir ko norite manęs paklausti? Juk ne šiaip atėjai pasiplepėti?
- Prezidente, aš labai norėjau jūsų pasiteirauti...
- Klauskite, - sausai atsakė jis, - klauskite.
- Mane domina unusuotieji. Jie tokie mįslingi, kadangi nelabai noriu ir tiesiog neturiu galimybių su jais kontaktuoti.
- Ir gerai darai, - atsakė nematomasis Pranciškus.
- Norėjau sužinoti kur tie antivisuomeniški elementai talpinami, kai nusprendžiama šiuos patraukti iš lojalios, tolerantiškos ir demokratiškos visuomenės terpės?
- Neteisingai formuluoji savo klausimą, - suburbėjo prezidentas.
- Kur išvežami sukeistintieji? – patikslinau.
- A, tau neduoda ramybės tie nelemti unusuotieji?
- Taip. Nes jų visgi dar esama mūsų šalyje.
- Tą faktą aš žinau. Tęskite.
- Kur jie išgabenami?
- Yra sala į vakarus, vandenyne. Ten visai neblogos sąlygos. Antivisuomeniški elementai ten humaniškai perauklėjami. Ateityje numatome juos grąžinti į visuomenę.
- O ką daryti, kad pats niekada netapčiau unusuotuoju?
- Sukeistinimo problema yra aktuali visiems be jokių išimčių, - atsakė prezidentas, - bet paklydimų galima išvengti. Tereikia būti atviriems valstybei ir jos institucijoms. Visų pirma, turite vykdyti visus įstatymus. Yra puikus devizas: „Dirbkite ir pirkite“. O taip pat turite vadovautis šūkiu „Gyvenkite ir neprieštaraukite“. Štai ko pakanka gyvenime. Atmink, unusuotaisiais tampama tik tuomet, kai žmonės paklysta. Iš galvos meskite visus nereikalingus klausimus, kurie gali pakenkti jūsų asmenybei. Taip pat venkite nereikalingų veiksmų. Tik tuomet jūsų lojalumui ir tolerancijai nekils jokia grėsmė. Pateiksiu keletą pavyzdžių: tarkim, jei jaučiate, kad norite parašyti eilėraštį. Betgi žinote, kad norint tai padaryti reikia išsipirkti licenziją. Licencija gaunama, jei įstojate į „Šekspyro sąjungą“, kurios nariai iš pradžių testuojami, o tik paskui vertintojų taryba nusprendžia ar jūs esate tinkamas būti kūrėju. Licencija suteikiama ribotą laiką. Visada privaloma pasitikrinti. Panaši operacija būtina norint užsiimti namudine tapyba arba technine kūryba. Juk puikiai žinote, kad negalite savavališkai keisti savo būsto interjero be butų valdybos sutikimo. Taip pat turite saugotis keistų ir nesuprantamų minčių, ypač, jei jaučiate, kad tos mintys jums atrodo neįprastos, naujos. Už naujas mintis ir idėjas privalote susimokėti nustatyto dydžio mokestį. Taigi kiekvienu atveju turite kreiptis pagalbos į „Teisingo kelio“ tarnybą. Kitos korporacijos jums padės išvengti kitų gyvenime pasitaikančių klaidų.
- Ačiū, mielas prezidente, atsakiau ir jau ketinau dar šio bei to paklausti, tačiau nematomasis valdovas prašneko pirmas:
- Jaučiu, kad pone jūs keistėjate. Jūsų klausimai viską išduoda. Tačiau tai ne bėda. Sala unusuotiesiems jus ištrauks iš nuopuolio.
- Betgi, prezidente Abentairai, aš jau minėjau, kad stengiuosi būti toks, kaip ir visi kiti lojalūs valstybei, tolerantiškas visuomenei ir šaliai, demokratiškai atviras visam pasauliui pilietis.
- Žinau, - paaiškino Pranciškus, - bet to dar nepakanka. Jūs turite vykti į salą. Papildomos priemonės dar niekam nepakenkė. Tau – taip pat.
- Bet...
Nespėjau visko pasakyti. Bet nebebuvo jokio reikalo. Prezidentas man liepė pasitraukti. Tuo tarpu brasletų neregimas elektromagnetas nebetraukė. Turėjau vykdyti naujus nurodymus, kuriuos išpyškino kitas asmuo, matyt vykdantis griežto prezidento komandas.
- Pasitraukite atgal, atsigręžkite į melsvąją sieną. Ženkite pirmyn, brasletus ištieskite į priekį...
Aš ketinau taip daryti. Netgi praradęs viltį vykdžiau šias besąlygiškas komandas. Netrukus atsidūriau prie melsvosios sienos, kur netikėtai aptemo mano sąmonė...
Kai atplėšiau akių vokus niekaip nesupratau kur esąs. Tik antraštė ant murzinos sienos nedviprasmiškai skelbė: Valan – mose perauklėjimo stovykla. Septintasis blokas. Pats gulėjau kietoje lovoje, galvą skaudėjo nuo neaiškios kilmės chemikalų, akyse raibuliavo. Bet nepaisant to, aš galėjau apžiūrinėti kas dedasi aplink. Šioje skurdžioje palatoje šalia gulėjo dar keletą pacientų. Kairėje buvo kunigo apdarus vilkintis, kaip iškalbingai skelbė virš jo lovos kabanti kortelė, pilietis dekanas Anton Broitonsas. Dešinėje manęs riogsojo parūdijusi mokytojo Roberto Kaženovskio lova. Savininkas buvo kažkur išėjęs. Ant patalų gulėjo atversti skubria savininko rašysena priraityti lapai.
Aš, visų pirma, pagalvojau apie savo šeimą ir kitus artimuosius. Skaudu, kad juos tikriausiai labai negreitai pamatysiu. Tai leido suprasti ir į palatą įslinkęs baltą chalatą vilkinti žmogysta, pasiskelbęs esąs korpuso sanitaras Ježis Slavianskis.
- Aš, - prisistačiau, - Ernis Meilautas.
Bet nepažįstamasis mane pataisė:
- Dabar tau suteikti kiti duomenys. Nuo šiol esi Viljamsas Kagelis.
- Bet mano šeima, mano vargšas sūnus, mano žmona...
- Nuo šios dienos tu laisvas. Žmona ir vaikas – ne tavo. Jūs klystate, gerokai klystate pilieti. Nuo dabar esate ligonis, kurį reikia gydyti. Tavo dvasia tiesiog užteršta netolerantiškomis ir tiesiog kenksmingomis mintimis. Šiandien pradėsime gydymą. Tave papildomai perauklės mano kolega Seržas Levingtonas. Pagalbon stos ir Seira Meilaut. Ji mielai sutiko pagelbėti.
Aš buvau priblokštas. Tik dabar supratau ką reiškia susitikti prezidentą, kurio realiai taip ir nepamačiau.
Tai buvo mano asmenybės pabaiga.
- Tuoj uždėsime jums asmeninius brasletus ir eisime į procedūrinį.
Žmogysta atkišo tuos pačius antrankius, kuriuos nusipirkau ir sėkmingai atnaujinau už savo varganus uždirbtus pinigus. Brasletus jis tvirtai užsegė ir liepė man judėti į priekį.
Pabaiga
Ferkingstad 2012 – 07 – 10 – 12, Norge
1. Brasletai – rus. браслет – apyrankė. Aprašomuoju laikotarpiu daugelis tautų specialias apyrankes vadina skoliniais iš kitų kalbų: rusai šiuos brasletus vadina „Апиранкес“, anglai - „hiondjern“, norvegai - „handcuffs“ ir t.t. Kitų kalbų terminus vartota todėl, kad norėta jas išskirti iš įprastinių apyrankių ar antrankių. Brasletai pirmą kartą pradėti naudoti nuo 2078 m. Paryžiuje, o 2089 m. – Vilniuje ir Maskvoje, vėliau – kitose sostinėse.
2. Unusuotieji (junusuotieji, nuo angliško žodžio unused - nenaudojamas) arba sukeistientieji – tolerantiškos visuomenės antipodai, netelpantys į įprastinių standartų rėmus, asmenys, kurie mano kitaip, nei visi kiti ir laikomi itin pavojingais visoje sistemoje, nes jie atvirai vienaip ar kitaip išreiškia savo poziciją, priešingą oficialiajai, plačios visuomenės priimtajai. Unusuotųjų pirmtakai, teigiama, buvo neokomunistai ir neonaciai, arabų fundamentalistai, įvairaus plauko anarchistai o taip pat įvairios neramios profesinės sąjungos, „žalieji“, kovotojai prieš visuotinį globalizmą ir kultūriniai bei religiniai neformalai, reiškęsi dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Atvirai teigiama, kad sukeistintųjų veiksmai ar netgi teiginiai aprašomuoju (22 a.) laikotarpiu kelia didelį pavojų visiems kitiems Sąjungos nariams, visuomenei, nes tie asmenys kenkia visuotinei tolerancijai ir kitų asmenų teisėms. Išleidus naują Unusuotųjų įstatymą, buvo pažaboti nestandartai, netolerancija ir jos grėsmė, o unusuotieji nukreipti į atskirą gyvenamąją zoną - Valan - mose. Unusuotųjų įstatymas pradėjo galioti nuo 2134 metų.
3. „AHTA“ – patobulintoji autorinių teisių organizacija, kuri iniciavo „AHTA“ įstatymo išleidimą, pagal kurį buvo draudžiama nemokamai skaityti, žiūrėti ir klausytis kūrinius, kurie buvo sukurti seniau nei 1917 m. „AHTA“ pasistengė, kad būtų apmokestintos visos naujos idėjos, mintys, o taip pat laisva nekomercinė piliečių kūryba, kuri neduoda jokio pelno korporacijoms ir valstybėms. Didesnės nuolaidos taikytos tik oficialiai pripažintų korporacijų produktams: filmams, dainoms, muzikai, techniniams ir dailės kūriniams, kuriais naudotis buvo galima už palyginti nedidelį mokestį. Ši organizacija pasistengė, kad visos reklamos piliečiams būtų privalomos. „AHTA“ įstatymas išleistas 2119 metais.
