Mano mirtis

 Fantastinė novelė

Prieblanda atėmė iš manęs ašaras. Jaučiausi silpnas. Erdvė tarsi siurbte siurbė energijos syvus, kurie dar buvo užsilikę manyje. Kūnas tratėjo lyg bangų ir vėjo blaškomas burlaivis ir tai sunkiai išgyvenau. Atrodė, kad šis subirs į smilteles. Mintys buvo padrikos lyg fantastlapių krūva. Niekas nesiliejo i harmoniją. Mėginau pasiekti ant stalo gulintį lapą, bet, susmukęs krėsle, kūnas neleido jo pasiimti.

Visa laimė, kad iki galo mintys neišbluko. Dar pajėgiau atsiminti visą įvykių eigą. Gaila, kad netrukus jau nekontroliavau savo minčių... Nežinau, ar tai pasaulio pabaiga, ar tik man atrodė, kad artėja paskutinioji. Atmenu, virpėjo visas kambarys. Sienos mirgėjo lyg vanduo vėjyje. Vienu metu netgi lango stiklas glamžėsi tarytum skersvėjų blaškoma užuolaida...

Vis dėlto sugriebiau lapą. Čiupau parkerį, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Jėgų buvo per maža, kad ką nors parašyčiau. Matyt, buvo likęs tik vienintelis dalykas - minčių arba atsiminimų magnetofonas, kurį sugebėjau per savo sumautą gyvenimą sukurti. Bet reikėjo ir jį pasiekti. Aparatas gulėjo kitame to drebančio kambario kampe, o pasikelt iš krėslo nepajėgiau. Gerai, kad pastebėjau ant stalo gulintį specialų siųstuvą. Per ji mintys turėjo "gulti" ant juostos...

Ir tuomet man palengvėjo. Tuo aš stebėjausi. Pagaliau galėjau mąstyti. Tuo pasinaudodamas išdėsčiau mintis juostoje. Mintys skubėjo lyg pašėlusios, tarytum nujausdamos kažką negera. Kasetė, pastebėjau, netruko įpusėti. Bet džiaugsmas buvo beprasmis. Nutrūko minčių gija. Kūną sudarkė kieti daiktai, iš galvos išlindo kruvinų iečių antgaliai. Kojos įaugo į grindis. Nutrūko...

Lavoną radusiojo prierašas: "Jis mirė, kai mes likome gyvi."

1994 m.  birželis